Pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų


Asmeninės utopijos žemėlapis Būna, šypteliu ar sukrizenu ne vietoj. Pasisakau per garsiai ar ne ta tema. Būdavo, per orkestro repeticiją ne laiku sugroju kokią natą. Per stojamuosius į konservatoriją po kelių pirmų taktų sutrikau, nutilau ir nebesugrojau nė vienos. Įstojau: verkiant trūko violončelininkių.

Vėliau grodavau, kai to iš manęs mažiausiai tikėdavosi, — stačiomis vidury gatvės, degant raudonai šviesai. Cirko artistė žino, kaip išgyventi iš nuostabos. Bet ne tik ji. Stebėti ir stebinti — netikėtais siužeto vingiais, kalbos vingrybėmis, personažų keistenybėmis — stengiasi ir kiekviena s rašytoja s. Filosofės ir kiti įvairaus plauko mąstytojai įsigudrina nustebinti patys save, kokią naują, įmantrią sąvoką išgalvodami.

Turbūt nuostaba — visų ką nors kam nors kurpiančių duona ir slaptas ingredientas. Daugiaprasmiškumo žaismė, labai laiku ir vietoj sužadinanti kuo įvairiausius lūkesčius, turėjo veikti ir kaip persergėjimas — neužsimiršti, neaptingti, nepasitenkinti vienatiškumu. Skaityti tarp eilučių. Perkeltinės reikšmės gaubia ne tik žodžius, bet ir daiktus, vietas, gestus. Skaityti tarp eilučių gali reikšti įsižiūrėjimą į tarpą, paraštę, knygos priešlapį, viršelius.

prekybos 4h strategija

Gali reikšti įsiklausymą į balso toną, kūno it hieroglifo šifravimą, veido kartografavimo subtilumus. Skaityti galima ne tik po vieną, bet ir dviese ar su platesniu, bendraminčių ratu. Skaityti įmanu įstrižai ir išilgai, nuo pabaigos iki pradžios, iš apačios į viršų.

Negana to, skaityti dar reiškia ir skaičiuoti — raidė po raidės verti abėcėlę, žodis po žodžio nerti žodynus. Bet svarbiausia, norėčiau tikėti, — skaityti galima primiršti, galima sustoti.

Rezervacijų nišą užpildė „Treatwell“ ir „Pasiutus lapė“

Užsimerkiu ir liečiu lapus — knygų ir medžių, glostau gyslas, ant draugo plaštakos it ant klevo lapo išsišovusias. Šiandien nebeskaitysime. O erdvė prasmėmis tik dar labiau tvinksta. Nujaučiu jas, kūnu jaučiu, tik įvardyti negaliu.

Įvardyti reikštų nužudyti, įrėminti, priremti prie sienos. Drugelius pilve į vabzdį, po skaidriu stiklu prismeigtą, išmainyti. Nėra gintina tezė, net ne idėja.

mėlynos prijuostės akcijų pasirinkimo sandoriai

Veikiau — išvirkščia pusė, leidžianti suprasti, kaip padarytas raštas, atskleidžianti menamo nuoseklumo trūkius, klaidas, mokanti amato. Jeigu tikra dialektika iš tiesų yra pokalbio retorikos menas2, tuomet niekas neįkūnija jos raiškiau nei muzikos intervalai ar dvitoniai gėlių žiedai. Nenorintys ir nenorinčios tuščiai gražbyliauti teturi ausis ir akis atverti. Su ateities galimybėmis ar, veikiau, su pačiu ateities galimumu susijusi viltis šiandien ir vėl kaip niekad reikalinga.

Vilties principą, taip kaip jį suvokė Ernstas Blochas t. Abensouras parodo, kad skaitytojo s vaidmuo tokiu atveju nėra modelio ar ideologinės programos dedukcija, bet tekstą motyvuojančio principo atskleidimas ir ryžtas niekuomet alfa strategijos ištikimiausiai tuo principu besivadovaujančios praktikos ieškojus.

Siužeto plotmėje užfiksuotas pasakojimas — tik viena, nebūtinai tobula variacija4. Užkirsdamas kelią įprastam, skubotam reakcingumui, ieškojimo režimas pasižymi revoliucingumu. Vis dėlto virsmas turi savo kainą. Kaip rašė Hannah Arendt, net didžiausias revoliucionierius pataps konservatoriumi kitą dieną po revoliucijos.

Ar tikroji revoliucija tuomet nėra susilaikymas, apsiribojimas, balansavimas ant ribos? Nykstant žemiškiesiems ištekliams, toks teiginys neiginys? Riba neskrodžia centro, nebūtinai veria per vidurį.

Dėl švelnaus klimato ir dažno lietaus žolynai auga taip sparčiai, kad šienapjūtė čia kartojasi keliskart per metus. Dviejų brolių Patriko ir Martino Makheilų Padraic ir Martin McHale nedideliame Balinrobo miestelyje įkurta įmonė jau seniai peržengė vietinės rinkos ribas ir dabar tiekia produkciją į daugiau kaip 50 pasaulio šalių. Šeimos valdoma įmonė specializuojasi siauroje srityje - gamina ritinių presus, vyniotuvus ir presus-vyniotuvus, 90 proc. Skaičiuojama, kad kasmet pasaulyje McHale presais pagaminama apie 75 mln.

Riba žymi alternatyvos galimybę, kitą laiką ir kito s erdvę. Vis aršiau globalėjančiame pasaulyje, kur rinkos dėsniai taikosi pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų ir katastrofiškai perkeisti gamtos dėsnius, apie ribas primenančios salos tampa gyvybiškai svarbios.

Tiesa, privalu pabrėžti, kad riba kaip alternatyvos žymė negali būti tapatinama su kokios nors klasės, politinės partijos, religinės institucijos ar valstybės ribomis. Riba kaip alternatyvos žymė nepriklauso jokiai hegemonijai: yra jos priešingybė. Tokia riba prasminga tik tol, kol ją įmanu savarankiškai tyrinėti ir savanoriškai kirsti arba ne. Būtent ribos laidumas padeda suprasti, kuo į kito s gerovę orientuotas apsiribojimas skiriasi nuo panieka kitam ar kitai besiremiančio hegemoniškos struktūros atsiribojimo.

Nemanau, kad tam tikrą, bendrą tapatybę deklaruojančios bendruomenės būtinai pasižymi kitokio s niekinimu, tik spėju, kad panieka yra neišvengiama nors ir ne visuomet įsisąmoninta pirmavimo, vyravimo, viešpatavimo dinamikos dalis. Negana to, hegemoniška, niekinanti struktūra galiausiai pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų ir prieš savo pačios nares bei narius. Gal kalaviju ir skeptru apsiginklavęs Leviatanas ir atrodo didingai, bet jo šarvus formuojanti, jo kūną it dėlės aplipusi minia negali nekelti gailesčio ir pasibjaurėjimo.

Užkariauti v2 prekybos sistemą

Riba kaip aklina siena neturi prasmės: tokios sienos byloja apie neįvykusį pokalbį, apie beprasmybę. Tik visiškai realybės jausmą ir viltį praradęs žmogus gali manyti, kad jo s išsigelbėjimas — kalėjimas. Skaitymas gali išlaisvinti, bet gali ir įkalinti.

Skaitymas gali tapti smalsumo nebežadinančia prievole ar džiaugsmo nebeteikiančiu, inertišku vartojimu, kai stengiamasi ne tiek sužinoti, suprasti, patyrinėti, kiek neatsilikti, užsidėti pliusiuką, pagerinti asmeninį metų skaitinių rekordą.

Nuolat lėkdama, šuoliuodama puslapiais esu ne kartą tame lėkime įstrigusi. Tarsi ties viena, begaline eilute užsikirtusi, mėgavimąsi pakeitusi žaibiško informacijos apdorojimo pratybomis. Tiesa, įstrigti galima ir primygtinai stebintis — vienoje knygoje it vienutėje užsirakinti, sakinį po sakinio, teiginį po teiginio visa nustelbiančiomis dogmomis paversti. Skaityti, kartoti, mokytis atmintinai. Ir skelbti, skelbti vienintelį, nuostabiausią Žodį.

Raštas iš tiesų gali būti neišsemiamas, bet tai dar nereiškia, kad turime jame it bedugniame šulinyje prigerti. Ne veltui Narcizo mitas byloja apie besaikio grožėjimosi pavojus. Juk knyga, be visa ko, yra veidrodis. Knygos padeda save pažinti. Skaitymas gali įkalinti, bet gali ir išlaisvinti. Suteikti įrankius, instrumentus, trūkstamus žodžius.

Suteikti namus. Įvietinančio ritualo kūrimas galbūt neatrodo itin svarbus atostogų pajūryje ar patogios kelionės po egzotiškas prekybos strategijos mitai metu, bet turbūt gali tapti likimą nulemiantis miestų ir valstybių pasieniuose, pabėgėlių geros akcijų pasirinkimo knygos, stovyklose.

Nesiryžtu kalbėti apie ribą, kurios nepažįstu, apie ribiškumą, kuris man yra anapus. Apie skaitymą — maisto likučių ir laukimo valandų skaičiavimą.

dow 30 prekybos signalų

Vieninteliai namai paribyje, kuriuos pažinau ir kurie niekuomet nepasirodė pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų daug nepatogūs, dargi atvirkščiai — kuriuos prisimenu kaip vienus jaukiausių ir džiaugsmingiausių, buvo Londono skvotai. Camden Road 8 — pirmasis, nepakartojamasis. Net žiurkės pusrūsyje, stambūs, plaukuotakojai vorai židinyje ir po pusmečio sprogęs kanalizacijos vamzdis netemdo širdžiai mielų prisiminimų. Skvotas nėra tik lokacija, kuri visuomet iš dalies atsitiktinė, kaip ir prekybos centro konteineryje vakarienei sumedžiotas grobis.

Skvotas, visų pirma, yra žmonės, komanda, brigada. Kamdeno name gyvenome dvylika — lietuvė, lietuvis, vengras, estas, iranietė, dvi žydės, trys žydai, ispanas ir anglė. Mūsų mažytė jungtinių tautų būstinė. Kaip aš jų visų ilgiuosi! Kaip noriu apkabinti. Vėl išsibarstę po pasaulį — kas Lietuvoje, kas Madride, kas Tel Avive, kas Amazonės džiunglėse — šiandien sukamės skirtingose orbitose, bet Ataskaitos apie grynųjų pinigų akcijų pasirinkimo sandorius Road 8 tebėra mūsų bendros visatos centras, draugystės atskaitos taško koordinatė, mūsų nebegyvenama sala.

Iš pradžių buvusi atsitiktinė, su laiku lokacija įgyja aurą. Ši apgaubia namus pamažu — kartu su grafičiais padengia sienas, kartu su pelėsiu aptraukia lubas. Tuščia architektūrinė erdvė — anomalija miesto kūne — atvirsta tuo, kuo ir buvo sukurta būti, — kasdienybės praktikų ritmais pulsuojančiu santykiu, pokalbiu, šokiu. Skvoto kasdienybė ypatinga tuo, kad kuriasi įprastoje miesto kasdienybėje, bet niekuomet iki galo su ja nesutampa. Skvoterių bendruomenė siekia užpildyti spragas ir atverti naujas duris, kiek išgali perskirstyti maisto ir gamybos išteklius, nekilnojamąjį turtą arba, pavyzdžiui, išsaugoti kirtimams ir naujų prekybos centrų, oro uostų ar dar ko nors statyboms pasmerktus miškų plotus.

Skvoteriai ir skvoterės nelaukia komandos iš viršaus, palaiminimo, neprašo leidimo.

Sistema hedge forex 3. BAlt Pazar Nedir.

Dirba be atlygio ir išgyvena be pajamų. Dalis visuomenės jas ir juos laiko parazitais, dalis — nelaimėliais, dalis — juokdariais. Bet yra ir tokių, kurie ateina į skvotą ieškoti pagalbos. Svarbiausia, kad skvotas nėra vakuumas: kiekvienas naujai atidarytas namas, kiekviena naujai įkurta stovykla atveria naujų santykių ir naujų sprendimų galimybes.

Konfliktai, derybos, draugystės, mainai — skvotinimo kasdienybėje gal tik abejingumui vietos trūksta. Skvotas, viena vertus, iškrenta iš konteksto, kita vertus, yra neatsiejama sistemos dalis.

Skvotas egzistuoja, kad primintų sistemai apie jos ribas, kad užginčytų vyraujančių normų universalumą. Alternatyvus gyvenimo būdas, socialinė laikysena, ideologinė pozicija — skvotinimas yra paryškinta teksto eilutė, klausimas ar pastaba paraštėje. Kad neskambėtų per daug idealizuotai, skvotinimas — taip pat ir veltėdystė, vakarėliai, narkotikai, neatsakingas seksas.

Depresija, psichikos ligos, kartais smurtas. Žodžiu, visi tie pašėlę, pavojingi, liūdni ir tragiški dalykai, kurių ir blizgiuose klubuose, legaliuose namuose bei oficialiose institucijose netrūksta. Iš inercijos būčiau linkusi burbtelti, kad skvotas yra laisvė.

Asmeninės utopijos žemėlapis

Bet iš tikrųjų skvotas turbūt yra viena paskutinių modernaus, vakarietiško metropolio vietų, neapsimetančių, kad yra laisva, kuo puikiausiai suprantančių kone absoliučią savo priklausomybę.

Ir tai yra skvoto jėga: perfrazuojant konservatyvių pažiūrų amerikiečių istoriką Danielį J. Boorstiną tai, beje, puikus pavyzdys, kad skvoterė turi apsieiti su tuo, ką — dažnai atsitiktinai — randadidžiausia kliūtis laisvei — ne nelaisvė, o laisvės iliuzija. Gyvenanti s sistemoje ir kartu pamažu ją ėdanti s skvoteris  -ė yra ne tik parazitas, bet ir paradoksas — dermė be pritapimo, individualumas be privatumo.

Kartą patapęs skvoteriu ar skvotere, lieki juo  -a visą gyvenimą. Daugiau niekada ramiai nebepraeisi pro tuščią namą, dėvėtų rūbų konteinerį, vos nurūkytą cigaretę ant pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų, policininką.

Skvotinimas — tai žaidimas, azartas, aistra. Vis dėlto reta s kuri s daugiau nei kelerius metus skvoterių gretose ištarnauja. Galų gale skvoteris ar skvoterė — tai skilusi asmenybė, tarp vakar ir šiandien sutrūkusi vaza. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip nuosekli programa ir aiškus veiksmų planas, praktikoje skvotinimas susiduria su begale prieštaravimų. Jie išryškėja pamažu tarsi senų tapetų sluoksnis, išlenda dienos švieson kartu su rakandais iš sandėliuko.

Retai kada užimami namai būna tuštut tuštutėliai. Nors juose nėra gyventojų, kartais juose telpa ištisi gyvenimai. Paveikslais, fotografijomis, kelionių suvenyrais nukabinėtos sienos pasakoja istorijas, kurias naujakurės ir naujakuriai ne visuomet turi noro ar nebūtinai yra pasirengę išgirsti.

Kitąkart klauso, bando atliepti, bet kas pasakys, ar iš tikrųjų supranta? Amžiną atilsį fizikos profesoriaus namas taip pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų paliko neįminta mįsle, neįskaitoma rašysena, neiššifruotu dienoraščio puslapiu.

Meilės laiškai, diablo 3 prekybos sistema kilmės pornografinės nuotraukos, Afrikos safario atminimai. Buvo Antrojo pasaulinio karo lakūnas, namuose laikęs ginklą, granatą ir trilitrinį su cianidu bent taip skelbė prilipintas raštelis, o nuodugniau patyrinėti nedrįsome. Savo gatvėje — vienintelis anglas airių apsupty, uždaras, nelabai mėgtas ir, atrodo, nesukęs dėl to galvos.

Greta gyvenanti moteriškė prisistatė pirmoji, geidaudama, kad pagaliau nugenėtume tą nelemtą užpakaliniame kieme augančią seną obelį, ne vienus metus temdančią jai šviesą. Pamažu rodėsi, pažindinosi ir kiti, ne tiek jaudindamiesi dėl įsibrovėlių, kiek smalsaudami, domėdamiesi senuoju savo kaimynu, patys taikydamiesi turbūt pirmą kartą svečiuose apsilankyti. Paaiškėjo, kad profesorius į tą namą įsikraustė dar jaunuolis, vos dvidešimties, pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų vienas pragyveno bene septyniasdešimt metų.

Tokio namo neužskvotinsi, nerenovuosi, naujai milwaukee aludarių prekybos galimybės. Toks namas — it ištikimas šuo prie šeimininko kapo — paliks pats sau vienas su visam pašėlusi 18 naujų prekybos sistemų.

Net ir tuomet, kai tolimų giminaičių užsakytas buldozeris jau bus suknežinęs sienas. Stovės toliau, — kad ir netyčia užklydusių skvoterių atmintyje. Namo erdvė — tik mažesniu mastu ir asmeniškesniu lygmeniu — aktualizuoja su miesto erdvių kaita apskritai susijusius klausimus. Ką nugriauti, o ką įamžinti? Ką pasilikti, o ką išmesti? Apleisto namo užskvotinimas dažnu atveju prailgina pastato — tokio, koks jis tuo metu yra, — buvimą, atitolina griovimo ar renovacijos darbus, tam tikrais atvejais pristabdo rajono gentrifikacijos procesą.

Tačiau skvoteriai ir skvoterės ne tik konservuoja. Iš esmės nepakeisdami paties pastato, jie ir jos palieka jame savo pėdsaką, įsisavina jo erdvę, pritaiko sau. Jei architektūrinė erdvė būtų prirašytas lapas, sakyčiau, kad jie ir jos rašo ant viršaus, apibrėžia, brauko. Interpretuoja, neįskaito, prikuria, nutyli. Skvoteriai ir skvoterės knebinėja liekanas — ardo, ado, lopo, drasko, klijuoja.

Nestato iškilių rūmų ir bažnyčių. Bažnyčiai kaip absoliučiai — Absoliuto valią s teigiančiai — erdvei reikia tuščios erdvės, plyno lauko. Jei tokios erdvės nėra — o kažin ar tokių erdvių išvis būna, ar kada nors galėjo būti, — ją reikia, geriausiu atveju, sufantazuoti, blogiausiu — sumeluoti.

Skvoteriai ir skvoterės neturi nei tokios prabangos, nei galios. Griuvėsiai yra jų stichija ir skvoto genezė. Tarytum feministės, filosofės Donnos J. Haraway aprašyti komposto vaikai, jie ir jos mokosi paveldėti žemę, laiką, vietas su visais — patogiais ir nepatogiais, raminančiais ir trikdančiais, žadančiais ir grasinančiais — sluoksniais.